Henrikas Markevičius
Henrikas Markevičius | Lietuva |
Gimė – 1936 m. rugpjūčio 8 d., vieta Kaunas | |
Mirė – 2013 m. birželio 25 d., Kaunas | |
Amplua | gynėjas |
Kaunas
| |
Klubinės komandos | |
Mokslas Kaunas | 1954 m. |
Lima Kaunas | 1954–1957 m. |
KKI Kaunas | 1957–1958 m. |
Spartak Vilnus | 1959–1961 m. |
Banga Kaunas | 1961–1962 m. |
Zalgiris Vilnus | 1962–1964 m. |
Nevėžis Kėdainiai | 1965–1971 m. |
Treniruotos komandos | |
Nevėžis Kėdainiai | 1965–1975 m. |
Atlantas Klajpeda | 1976–1980 m. |
Henrikas Markevičius (1936–2013), Lietuvos futbolininkas, gynėjas, futbolo treneris.[1]
Biografija
Futbolą žaidė Neries pakrantėje buvusioje Kauno žydų sporto organizacijos „Makabi“ aikštėje. Pradėjo žaisti „Mokslo“ komandoje, suburtoje kone vien iš moksleivių. Daug žaidė krepšinį, kol dilema „krepšinis ar futbolas“ buvo išsispręsta 1954 m. vėlyvą rudenį, kai Stepas Martyšius įtikino žaisti jo treniruojamoje „Limos“ jaunių komandoje. Žiemą H. Markevičius jau treniravosi su vyrais, o kitų metų rudenį buvo apdovanotas Lietuvos čempionų medaliu. H. Markevičiui, jauniausiam ir mažiausią žaidimo patirtį turinčiam žaidėjui, treneris patikėjo atsakingą vidurio gynėjo postą. Šis trenerio nenuvylė – komanda praleido mažiausiai įvarčių.[2]
1956 m. įstojo į LVA, po metų perstojo į KKI. Kai 1959 m. sezono pradžioje Vilniaus „Spartako“ komandos du gynėjai vienas po kito susilaužė kojas, atsiradusiai spragai užpildyti pakvietė H. Markevičių. Prieš savo valią ir gebėjimus jis tapo kairiuoju gynėju. 1961 m. H. Markevičius kartu su dar keliais žaidėjais atsidūrė Kauno „Bangos“ meistrų komandoje, tais pat metais baigė KKI.[3]
H. Markevičius netrukus tapo Kėdainių „Nevėžio“ žaidžiančiuoju treneriu. „Nevėžį“ šefavęs Elektros aparatūros gamyklos direktorius Stasys Sakalys iškėlė komandai reikalavimą: kovoti dėl aukščiausių pozicijų, kartu pažadėdamas geras darbo ir treniruočių sąlygas. H.Markevičius į talką pasikvietė KKI absolventą A. Špoką, ir šis tapo pirmuoju Respublikoje futbolininkų atrankos specialistu. „Nevėžį“ papildė tauragiškis Šalkauskas, marijampoliečiai Jonas Rudžianskas ir Bronislovas Dambrauskas, Kauno politechnikos instituto absolventas Staniulis. H. Markevičiaus vadovaujamas „Nevėžis“ pateisino gamyklos direktoriaus viltis – per 11 futbolo sezonų komanda 3 kartus tapo Lietuvos pirmenybių nugalėtoju, 4 kartus – prizininku. 1966 m. antrą kartą čempionu tapo ir H. Markevičius. Jis buvo išrinktas geriausiu Respublikos pirmenybių gynėju.
H. Markevičių galima vadinti vienu geriausiu taurės varžybų specialistu. Jo vadovaujamas „Nevėžis“ net 5 kartus tapo „Tiesos“ taurės varžybų nugalėtoju, 1970 m. per SSRS kūno kultūros kolektyvų taurės varžybas pateko į pusfinalį. Tokiais laimėjimais, išskyrus Fiodorą Finkelį, kurio vadovaujamos komandos penkis kartus kopė ant čempionų pakylos, negali pasigirti joks kitas Lietuvos futbolo treneris. Kėdainiai – vienintelis rajono centras, galintis didžiuotis tokiais skambiais futbolo laimėjimais.
1975 m. rudenį H. Markevičių perviliojo Klaipėdos futbolo vadovai į „Atlanto“ komandą, kurią paliko 1980 m.[4] 1992–1995 m. LFF Vykdomojo komiteto narys ir Kauno futbolo federacijos viceprezidentas.[5] Su bendraminčiais įkūrė veteranų klubą „Meistrai“, tapo jo viceprezidentu.
Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.[6]
Šaltiniai
- ↑ Juozas Baniota ir Gediminas Kalinauskas. „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“ (istorinė apybraiža). – Kėdainiai, „Spaudvita“, 2009. ISBN 978-9955-637-56-1. // 62–63 p.
- ↑ Algirdas Klimkevičius. „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės. 1911–1990.“ – Vilnius, leidykla „Vaga“, 2015. ISBN 978-5-415-02101-8. // 512 p.
- ↑ Gediminas Kalinauskas. „Lietuvos futbolo raida (1905–2018)“. – 2020 m. // 3046 p.
- ↑ „Kaip pergalių rakto žinovas tapo nereikalingas“ // Maga.lt, 2006-08-09
- ↑ Vytas Jančiauskas, Gediminas Kalinauskas, Rimantas Turskis, Liuda Mikutienė. „Lietuvos studentų futbolo raida (1924–2009)“. – Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2010. ISBN 978-9955-20-551-7. // 312 p.
- ↑ http://www.lff.lt/lt/article/mire_praeityje_zinomas_kauno_apskrities_futbolininkas_ir_treneris_h_markevicius